Įsivaizduokite savo svajonių darbą: mėgstama profesija, beveik laisvas grafikas, motyvuojanti aplinka, palaikantis vadovas, rezultatais patenkinti klientai ir džiuginantis užmokestis. Ar dirbant tokiomis sąlygomis gali nutikti kas nors, kas priverstų išeiti ir karjerą tęsti kitur?
Įsivaizduokite savo svajonių darbą: mėgstama profesija, beveik laisvas grafikas, motyvuojanti aplinka, palaikantis vadovas, rezultatais patenkinti klientai ir džiuginantis užmokestis. Ar dirbant tokiomis sąlygomis gali nutikti kas nors, kas priverstų išeiti ir karjerą tęsti kitur?
Pasirodo, gali. Būtent taip nutiko vienai dizaino sprendimų kompanijos darbuotojai Lietuvoje. Kasryt į mylimą darbą ji keliaudavo su šypsena ir puikiai nusiteikusi, tačiau dienai įpusėjus nutikdavo tai, dėl ko dirbti tapdavo nebeįmanoma: smalsus ir kontroliuoti savo pavaldinius mėgstantis vadovas ateidavo pasiteirauti, kaip sekasi, ir „įkišęs nosį” į darbuotojos kompiuterį tikrindavo, ką gi ji nuveikusi.
Atlikus testą paaiškėjo, kad bene ryškiausiai išreikšta šios darbuotojos savybė – savarankiškumas. Taigi, paaiškinome vadovui, jog smulkmeniška kontrolė šiuo atveju – visiškai netinkamas vadybos metodas, mažinantis specialistės našumą ir bloginantis atmosferą darbe. Tačiau keisti savo veiklos metodus jis atsisakė.
Savarankiška ir kontrolės nepakenčianti darbuotoja ištvėrė neilgai – išėjo jausdama nuoskaudą vadovui ir jos neslėpdama – judviejų tarpusavio nesutarimus pajuto ir visi likę įmonės darbuotojai.
